2012 m. liepos 30 d., pirmadienis

Varškės štrudelis (Kepėjų be stabdžių iššūkis)


Varškės štrudeliui naudojau:

1 kg varškės (20 % riebumo) 
100 g razinų 
50 g + 2 š. + 125 g sviesto 
250 g + truputis miltų 
druskos 
1 š. aliejaus 
vanilinio cukraus
150 g cukraus 
1  kiaušinis
4-5 š. maltų džiūvėsių 
cukraus pudros apibarstymui 


Visas smulkus aprašymas yra čia. Aš dariau varškės štrudelį du kartus. 
Taigi dublis pirmas - sumaišiau miltus su druska, lydytu sviestu ir vandeniu ir daužiau tešlą. Nu jau daužiau nuo dūšios. Ir taip gera buvo. Dar niekada nebuvo taip malonu minkyti tešlą. Tada atėjo laikas ją kočioti. Pagal aprašymą reikia kočioti ant rankšluosčio. Bet aš gi visada ant stalo kočioju. Dar ko, tepsiu aš čia mat rankšluostį. Kočiosiu ant stalo, ot. Na ir iškočiojau. Tada pradėjau tampyti tą tešlą delnais. Gerumas neišpasakytas. Dar geriau nei daužyti. Net vyras atėjo pasižiūrėti, kuo ten aš tokiu įdomiu užsiimu ir nufotografavo.


Žodžiu, ištampiau aš tą tešlą, kiek stalas leido: būtų didesnis, tai toliau tampyčiau. Atėjo laikas krauti varškę ant tešlos ir vynioti štrudelį. Tada aš supratau, kam reikėjo rankšluosčio. Gi kaip man dabar kilogramą varškės suvynioti į popieriaus plonumo tešlą. Na šiaip ne taip suvyniojau. Aišku, mano tešla dar patįso bevyniojant. Kol aš tą sunku štrudelį perkėliau į skardą, jis man dar išsitempė. Žodžiu, surangiau aš jį skardoj trigubai. Vaizdas nekoks. O kai štrudelis iškepė, paaiškėjo, kad ir vidus nekoks. Bevyniojant varškė pasklido visur ir daug tešlos raukšlių pakliuvo į vidų ir todėl neiškepė. Išvada - jei recepte rašoma, kad reikia kočioti ant rankšluosčio, tai reikia klausyti ir neprieštarauti
Dublis antras. Nusprendžiau, kad kepsiu iš pusės produktų, nes mano orkaitė mažulytė. Užmaišiau tešlą, padaužiau. Kažkodėl malonumo nebeliko. Tiek to. Varškę man baisu palikti varvintis per visą naktį vasariniame karštyje. Taigi pavarvinu tris valandas. Įmušu kiaušinį ir mano varškė jau vos ne kaip sriuba. Tešlą iškočiojau ant rankšluosčio. Patampau saikingai. Užpilu varškę ir vynioju štrudelį. Su rankšluosčio pagalba vynioti yra daug lengviau, štrudelis nebetįsta ir į skardą jį lengva perkelti. Viskas gavosi neblogai, tik man varškė per skysta atrodė. Nusprendžiau, kad kitą sykį bandysiu štrudelį su obuoliais. Būtinai dar darysiu, nes įsimylėjau štrudelinę tešlą. Vienas malonumas ją daužyti ir tampyti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą